Begalybė Begalybėje

            Jums nebūna, jog kartais, pažvelgus į veidrodį, ir išvydus save, užplūsta jausmas? Nežinomybės. Ir tai taip gąsdina, kad pradedi savęs klausti: ar aš iš tiesų žinau kas AŠ?

            Jeigu man tektų išsirinkti sau tinkančią spalvą, vargu, ar aš žinočiau. Nes, mano siela sudaryta iš begalės spalvų ir jų atspalvių. Ne šimtai, netgi ne tūkstančiai, bet, rodos,- milijonai. 

           Juoda...Visada maniau, jog aš esu juoda. Ne todėl, jog tai pati tamsiausia iš spalvų, ar jausdavausi savęs gedinti net kol dar kvėpuoju. Ne. Tiesiog, tai pati giliausia spalva iš visų egzistuojančių spalvų. Visi mes esame savo emocijų ir išgyvenimų mišinys. Gama. Ir, ilgainiui, supratau- aš niekada nebuvau ir negaliu būti vienis. Aš- kintamasis gyvenimo lygty. 

            Nenoriu plėtotis iš vienos temos į daugelį kitų, paliksiu tai vėlesniam laikui. Nes, ir Blog'o pavadinimas simbolizuoja neaprėpiamą limito nebuvimą. Juk, gi, mes jaučiančios ir mąstančios būtybės, kurios tik mano gyveną gyvenimus pasaulyje, kuriame viskas aišku. Iš tiesų-tai tik saviapgaulė. Bet, jei nuo to mums lengviau? Kodėl gi ne...

           Pamenu save nuolatos mąstančią ir klausinėjančią. Savęs. Šie klausimai ir apmąstymai sukėlė nemažai chaoso viduje. Kartais, jausdavausi, tarsi gyvenčiau šiek tiek sujauktą gyvenimą, ir todėl stengdavausi tai atpirkti perdėtu savojo gyvenimo planavimu ir kontroliavimu. Tarsi, viskas būtų buvę mano pačios rankose, nors, iš tiesų, jose nieko ir neturėjau. Ilgainiui, šis chaosas atnešė naudos. Aš susivokiau. Bet vienas suvokimas atnešdavo sekantį pasimetimą. Ir taip tęsėsi mano kelionė gyvenimu. Tebesitęsia. Ir tada supratau-gyvenimas tuom ir žavingas. Žavus gyvenimas su visais savo atspalviais. Vis naujesniais ir naujesniais. Nauji atsakymai-nauji klausimai. Ir visa tai tęsiasi.                      
          Žmonės-keisti padarai. Visi mes norime vieno-būti laimingi, bet ne visada žinome kaip tai pasiekti. Ar tai pasiekiama aplamai? Ar mes galime užpildyti tai, kas slypi mumyse, bet, tuo pačiu, yra begalybė? Begalė jausmų ir minčių, nes mes-begalybė, gyvenanti kitoje begalybėje. Bet, visgi, turiu į šiuos klausimus vieną vienintelį atsakymą- TAIP. Ir kaip gi?-būtų galima paklausti. Štai, į šį vienintelį klausimą atsakymų milijonai. O aš atradau tik kelis iš jų. 

          Žinau, jog nesu tokia viena. Todėl ir nesijaučiu vieniša. Nors ir tyloje, bet girdžiu panašių sielų balsų aidus. Aplink- daugybė žmonių, kurie gyvena savuosiuose pasauliuose, kuriuose jaučiasi saugūs ir nepažeidžiami. Bet tarp daugelio mano suvoktų dalykų yra vienas toks: niekas kitas taip stipriai nežeidžia, kaip mes patys save. Kartais, norint išmokti atrasti, reikia paleisti, kad ir kaip baisu tai būtų. Kartais, norint susivokti, reikia pasiekti beprotybės ribą. Žengti švieson galima tik iš tamsos. Nes tik tamsoje mes pamatome tikruosius savo šešėlius, savo baimių veidus. Ir mūsų žvilgsniai susitinka. Sutinkame tikruosius save. 

          Turiu akstino pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais ir atradimais. Sudėti nematerialų į materialų. Tai, kas neaprėpiama-į siaurą abėcėlinį chaosą. Lygiai tokį patį kaip ir šis pasaulis: įrėmintas, bet, tuo pačiu, ir nesuvokiamas iki galo. Juk mes patys-kintamieji, ir, visi atsakymai-laikini. Bet, tai nėra svarbu. Svarbiausia- ieškoti ir skleisti. Imti ir dalintis. Svarbiausia- kisti.